Buvusios veterinarijos studentės, šiandien veterinarijos gydytojos Christiane M. Haupt pranešimas apie jos išgyvenimus kasdieninėje gyvulių pramonėje suteikia gerą galimybę pažvelgti į tai iš arčiau. Šis pranešimas toliau perteikiamas nesutrumpintas, išverstas į lietuvių kalbą. Šaltinis: http://www.vegetarismus.ch/heft/98-2/schlacht.htm
„Dėl mažo mėsos kąsnelio...
Priimami tiktai tie gyvuliai, kurie transportuojami pagal gyvulių saugos taisykles ir yra taisyklingai paženklinti“ parašyta ant skydelio virš betoninės rampos. Rampos gale, sustingusi ir blyški, guli negyva kiaulė. ‘Taip, kai kurios miršta jau transporto metu, kraujotakos kolapsas‘. Kokia laimė, kad pasiėmiau savo seną palaidinę. Nors dar tik spalio vidurys, yra pjaunančiai šalta, tačiau aš drebu ne dėl to. Aš slepiu savo rankas kišenėse, prisiverčiu nutaisyti draugišką veidą ir klausytis skerdyklos direktoriaus, kuris man tuo tarpu aiškina, kad jau senai niekas neužsiima gyvųjų medicininiu patikrinimu, o tiktai gyvųjų išorine apžiūra. 700 kiaulių per dieną, kaip tai įmanoma. ‚Bet sergančių gyvulių nėra. Tokius mes nedelsiant išsiųstume atgal, ir tai kainuotų tiekėjui didelę baudą. Tai būtų vienintelis kartas kai jis taip pasielgtų.‘ Aš palinksiu iš pareigos – išsilaikyti, tu privalai šias šešias savaites tai praeiti - ,kas nutinka su sergančiom kiaulėm? ‚Tam yra speciali skerdykla.‘ Kai ką dar sužinau apie transportavimo taisykles, ir kaip tiksliai šiais laikais laikomasi gyvulių saugos. Šis žodis, ištartas šioje vietoje, skamba klaikiai. Tuo tarpu pro mus, rampos link, įmanevruoja pilnas kriuksintis ir žviegiantis transporteris dvigubu stogu. Rytmečio tamsoje sunku įžiūrėti smulkmenas; ši scena turi savyje kažkokio nerealumo ir primena vaiduokliškus savaitinius vaizdus iš karo, apie pilkas vagonų eiles, pilnas išsigandusių išblyškusių veidų krovimo rampoje, kuriais buvo vežami susikūprinusių, šautuvus laikančių, vyrų pulkai. Ir štai aš čia tarp jų. Tokius dalykus paprastai sapnuojama košmaruose, iš kurių prabundama smarkiai šaukiant šaltu prakaitu išpilti: sūkuriuojančio rūko viduryje, lediniame šaltyje ir purvinoje prietemoje šis neapsakomo baisumo statinys, anoniminis blokas iš betono ir plieno ir baltų plytelių, sustingusio nuo šalčio miško pakrašty; čia vyksta kažkas žodžiais nenusakoma, tai apie ką niekas nenori žinoti.
Kiekvieną rytą pirmiausiai išgirstu klyksmus, kai ateinu čia, vykdyti savo privalomą praktiką, kurios atsisakymas man reikštų penkis prarastus mokslo metus ir ateities planų žlugimą. Tačiau viskas manyje – kiekviena dalelė, kiekviena mintis – pasipriešinimas, pasišlykštėjimas, pasibaisėjimas ir bejėgiškumo jausmas. Visa tai matyti, bet nieko negalėti padaryti, ir jie vers tai daryti kartu, taip pat teptis krauju. Jau iš tolo, kai išlipu iš autobuso, pasitinka mane kiaulių klyksmai lyg peilio ašmenys. Ištisas šešias savaites jie rėš mano ausis, valanda po valandos, be perstojo. Kaip nors išsilaikyti. Kažkada tau tai pasibaigs. Gyvuliams tai nesibaigs niekada.
Tokie dalykai būna tik košmaruose, iš kurių prabundama smarkiai šaukiant šaltu prakaitu išpilti. Plynas kiemas, keletas šaldymo transporterių, kiaulių pusės ant kablių ryškiai apšviestose duryse. Viskas pedantiškai švaru. Tai yra priekinis fasadas. Aš ieškau įėjimo, jis yra iš šoninės pusės. Pro mane pravažiuoja du gyvulių transporteriai, gelsvos šviesos ryto migloje. Blyški šviesa rodo man kelią, apšviesti langai. Keletas pakopų ir aš jau viduje, viskas tik baltomis plytelėmis. Nematyti jokios žmogaus dvasios. Baltas įėjimas, - čia moterų persirengimo kambarys. Beveik septynios valandos, aš sukuosi: balta, balta, balta. Paskolintas šalmas groteskiškai siūbuoja ant tiesių plaukų. Auliniai per dideli. Šlepsiu pro įėjimą ir susiduriu su man paskirtu veterinaru. Mandagus pasisveikinimas. ‘Aš esu nauja praktikantė.‘ Prieš pradedant, formalumai. ‚Apsirenkite ką nors šilto, nueikite pas direktorių ir paduokite jam savo sveikatos pažymą. Dr. XX pasakys jums, nuo kur pradėsite.‘
Iš tolo pasitinka mane kiaulių klyksmai lyg peilio ašmenys. Direktorius, toks geraširdiškas ponas, pirmiausiai papasakoja man apie gerus senus laikus, kai skerdykla dar nebuvo privatizuota. Kai jis baigia apie tai, nutaria mane pavedžioti. Ir taip atsirandu prie rampos. Po dešine pilki betoniniai gardai, apsupti geležiniais strypais. Kai kurie jau pripildyti kiaulėmis. ‚Mes čia pradedame penktą valandą ryto.' Pasistumdymai, pasipešimai, keletas smalsių knyslių, iškištų pro grotas, gudrios akys, kitos - klaidžiojančios ir sumišę. Didelė paršavedė atkakliai erzina kitą; direktorius sužvejoja lazdą ir trenkia jai daug kartų per galvą. ‚Šitos gana piktai kandžiojasi‘. Apačioje transporteris atidaro medinį dangtį, priekyje esančios kiaulės baiminasi išklerusio ir stataus praėjimo, tačiau iš už nugaros verčiamos grūstis, kadangi varovas gumine žarna dalina kiekvienai tvirtus smūgius. Vėliau aš nesistebėsiu dėl daugelio raudonų mėlynių nuo sumušimo ant kiaulių pusių.
‚Draudžiama naudoti elektros srovę kiaulėms‘ dėsto direktorius. Keletas gyvulių išdrįsta suklupdami žengti pirmus žingsnius, tada ir likusieji išsiūbuoja iš paskos, vienai paslysta koja tarp dangčio ir rampos, tačiau vėl išsiropščia ir nušlubuoja. Jos vėl atsiranda tarp plieninių strypų, kurie neišvengiamai veda jas į dar tuščią aptvarą. Už kampo užstringa priekinės kiaulės, ir varovas keikdamasis puola kulti užpakalines, paniškai šokančias ant savo likimo draugių. Direktorius pakrato galvą. „ Besmegenis. Tiesiog besmegenis. Kiek kartų sakiau, kad nieko gero neduos, jeigu muši užpakalines!’ Tuo metu kai sustingusi stebiu šį spektaklį – to negali būti – tu sapnuoji -, jis nusisuka ir pasisveikina su kito transporterio vežėju, kuris pravažiuoja šalia kito ir ruošiasi iškrovimui. Kodėl šį kartą viskas vyksta daug greičiau ir su didesniais klyksmais pamatau tada, kai už klumpančių kiaulių išnyra antras vyras, ragindamas neskubančias elektros srove. Aš spoksau į tą vyrą, tada į direktorių, ir vėl šis krato galvą: ‚Ar jūs nežinote kad tai yra draudžiama daryti kiaulėms!‘ Vyras pažiūri abejodamas, tada įsikiša prietaisą į kišenę.
Ar kas nors kalba apie inteligenciją ir smalsumą kiaulių akyse? Kažkas stumtelėja mane iš nugaros su knysle į kelį, aš apsisuku ir žiūriu į dvi budinčias melsvas akis. Pažįstu daug gyvūnų mylėtojų, kurie entuziastingai žavisi melancholiškomis katės akimis, ištikimu šuns žvilgsniu, - bet ar kas nors kalba apie inteligenciją ir smalsumą kiaulių akyse? Greitai šias akis pažinsiu iš kitos pusės: nebyliai klykiančias iš baimės, atbukusias nuo skausmo, ir be gyvybės, palūžusias, išvirtusias iš akiduobių, stūkstančias virš krauju pasruvusio kūno. Kaip peilio ašmenys perskrodžia mintis, kurią sekančias savaites dar šimtą kartų monotoniškai savo sieloje kartosiu: valgyti mėsą yra nusikaltimas – nusikaltimas:...
Po to seka trumpa skerdyklos apžiūra, pradedant poilsio kambariu. Atviras langas į skerdyklą, kurioje stūkso nesibaigianti eilė konvejeryje sukabintų blyškių kraujuotų kiaulių pusių. Į tai nekreipdami dėmesio sėdi du tarnautojai prie pusryčių stalo. Sumuštinis su dešra. Abiejų balti chalatai sutepti krauju, po guminiu auliniu kabo mėsos atplaišas. Nežmoniškas triukšmas apkurtina mane, vėliau užguldamas ausis, kai esu įvedama į skerdyklą. Žengiu atatupsta kai viena kiaulės pusė atsitrenkia į kampą ir plojasi į kitą kiaulės pusę. Ji praslenka pro mane, šilta ir minkšta. Tai negali būti tiesa – tai yra absurdas – neįmanoma. Nevalingai tikiesi pamatysi monstrą, tačiau tave pasitinka malonus dėdė, nerūpestingas jaunuolis iš gatvės...
Mane užgriūva viskas vienu metu. Pjaunantys klyksmai. Mašinų spiegimas. Skardos kaukšėjimas. Persisunkęs degančių plaukų ir svilinančios odos dvokas. Kraujo ir karšto vandens tvaikas. Kvatojimas, nerūpestingi šūksniai. Blizgantys peiliai, per sausgysles pergręžti kabliai, ant jų kabantys gyvuliai be akių ir iššokusiais raumenimis. Mėsos gabalai ir organai, pliaukšėdami krenta į krauju pripildytą lovį, aptaškydami mane. Riebios mėsos gyslos ant grindų, ant kurių gali paslysti. Žmonės baltai apsirengę, nuo kurių chalatų varva kraujas, po šalmais arba gaubtais niekuo neypatingi veidai, kuriuos paprastai sutinki: autobuse, kine, prekybos centre. Nevalingai tikiesi pamatysi monstrą, tačiau tave pasitinka malonus dėdė, nerūpestingas jaunuolis iš gatvės, pasitempęs ponas iš banko. Su manim draugiškai pasisveikina. Direktorius parodo dar šiandien tuščią jaučių skerdyklą – „Jaučiai čia būna antradieniais!” – perduoda mane vienai poniai ir pradingsta. Jis turi darbo. ‚Apžiūrėkite šią pjovimo salę pati“. Praeis trys savaitės kol tai įveiksiu.
Pirma diena yra man dar giljotina. Sėdžiu mažam kambarėly šalia poilsio kambario ir valanda po valandos karpau mažus mėsos gabalėlius imdama iš bandinių kibiro, kurį reguliariai pripildo kraujuota ranka iš skerdyklos salės. Kiekvienas gabaliukas – tai gyvūnas. Viskas supjaustoma porcijomis, sumaišoma su druskos rūgštimi ir verdama, dėl trichinelių tyrimo. Ponia man viską paaiškina. Niekada neranda trichinelių, tačiau tokia tvarka.
Kitą dieną aš jau pati tampu gigantiškos kapojimo mašinos dalimi. Skubūs nurodymai – ‚Čia, pašalinti nasrų liekanas ir įpjauti mandibuliarinius limfinius mazgus. Kartais dar kabo raginiai dariniai ant kanopų, juos nupjauti.‘-, ir aš pjaunu, tai daryti reikia skubiai, nes konvejeris važiuoja toliau, ir toliau. Virš manęs pašalinamos kitos lavonų dalys. Jeigu kolega dirba energingai, arba jei lovyje susikaupia per daug kraujo, apsitaško mano veidas. Bandau to išvengti pereidama į kitą pusę, tačiau ten kapojamos kiaulės su milžiniškais vandeniu purškiamais pjūklais; neįmanoma čia išstovėti nesušlapus iki kaulų. Sukandusi dantis kapoju toliau, turiu labai pasiskubinti, kad spėčiau pamąstyti apie visą šitą siaubą, ir tuo pačiu prisitaikyti prie šio pragaro, neįsipjaudama į pirštus.
Kitą dieną pasiskolinu iš savo bendrakursės, kuri visa tai jau perėjo, grandininę pirštinę. Jau nustoju skaičiuoti pro mane praslystančias kruvinas kiaules. Jau ir gumines pirštines neilgai naudoju. Nors yra bjauru plikomis rankomis knaisiotis po šiltus lavonus, tačiau limpi mėsos skysčių masė pribėga į pirštines, nes išsitepu iki pečių. Kam kuria siaubo filmus, kad visa tai yra čia? Tikri antžmogiai yra visi tie, kurie kasdien užsako šias masines žudynes.
Peilis greitai atšimpa. ‚Duokite čia – pagaląsiu!’ Malonus dėdė, tikrovėje daug metų dirbantis mėsos prižiūrėtoju, mirkteli man. Grąžinęs man pagaląstą peilį, šiek tiek paplepa, papasakoja juokelį ir vėl eina prie darbo. Šiek tiek pamokina mane parodydamas triuką, kaip palengvinti darbą prie konvejerio.‘ Nepatinka jums čia viskas?. Aš matau tai. Bet per tai reikia pereiti.‘ Negaliu laikyti jo nesimpatišku, jis labai stengiasi mane pralinksminti. Taip pat ir kiti paslaugūs; aišku jie pašiepia praktikantus, kurių daugybė čia ateina ir išeina, kurie iš pradžių būna šokiruoti, sukandusiais dantimis išbūna jiems paskirtą laiką. Tačiau jie tai daro geranoriškai, be priekabiavimų. Pamanau, jog – nepaisant keleto išimčių – negaliu laikyti šių žmonių antžmogiais, jie yra tik atbukinti, kaip ir aš su laiku. Tai yra savisauga. Kitaip to negalima būtų pakelti. Ne, tikri antžmogiai yra tie, kurie kasdien užsako šias masines žudynes, kurie dėl savo mėsos troškimo pasmerkia gyvūnus apgailėtinai būčiai ir dar labiau apgailėtinam galui – o kitus žmones žeminančiam ir žiauriam darbui.
Po mažu aš tampu mažu sraigteliu šitoje siaubingoje mirties automatikoje. Nesibaigiančių valandų virtinėje judesiai tampa monotoniški ir apsunkę. Beveik apkurtęs nuo ausis užgulančios kakafonijos (=garsų nedarnos) ir visur tvyrančio neapsakomo siaubo, protas išsivaduoja iš apmarintų jausmų ir ima vėl veikti. Dieferencijuoja, tvarko, bando suvokti. Tačiau tai neįmanoma.
Kai pirmą kartą susivokiu – antrą ar trečią dieną – kad kraujuotos, apdegintos ir supjaustytos kiaulės dar trūkčioja ir krutina uodegas, sustingstu iš siaubo. ‚ Jos – jos dar kruta...’, sakau pro šalį einančiam veterinarui, nors žinau, kad čia tik nervai. Jis šaiposi: ‚Prakeikimas, kažkas suklydo – ji dar nevisai mirusi!‘ Vaiduokliškas pulsas drebina gyvūno dalis, visur. Siaubo kabinetas. Mane kiaurai persmelkia šaltis.
‚Nežiūrėk taip nedraugiškai. Nusišypsok. Tu gi norėjai tapti veterinarijos gydytoja.’ ‚ Vėl grįžusi namo guluosi į lovą ir spoksau į lubas. Valanda po valandos. Kiekvieną dieną. Mano artima aplinka reaguoja irzliai. ‚Nespoksok taip nedraugiškai. Nusišypsok. Tu gi norėjai tapti veterinarijos gydytoja.’ Taip, gyvūnų gydytoja. Tačiau ne gyvūnų skerdikė. Šito neiškęsiu.
Šie komentarai. Šis abejingumas. Šis žudymo natūralumas. Aš norėčiau, aš privalau kalbėti, išlieti sielą. Aš dūstu. Norėčiau papasakoti apie kiaulę, kuri negalėjo daugiau bėgti ir sėdėjo susigūžus ant užpakalinių kojų. Ją tol spardė ir mušė kol ji atsidūrė žudymo dėžėje.
Vėliau mačiau jos supjaustytus gabalus svyruojančius pro mane: abiejose šlaunyse raumenų atplaišos. Skerdimo numeris 530 kažkurią iš šių dienų, niekada nepamiršiu šito skaičiaus.
Norėčiau papasakoti apie galvijų pjovimo dienas, apie švelnias rudas akis, kupinas panikos. Apie bandymus pabėgti, apie daužymus ir keiksmus tol, kol nelaimingas gyvūnas įkalinamas prieš apsvaiginimo šūvį geležiniame aptvare, iš kurio atsiveria vaizdas į salę, kur jo kompanionai guli sukapoti ir be odos, - tada mirtingas šūvis, sekantį momentą gyvulys jau pakabintas už užpakalinės kojos ant grandinės, tempiančios jį pridaužytą ir sužeistą į viršų, kad apačioje nupjautų jo galvą.
Ir vis dar, be galvos, tryškant kraujo srovei, kūnas spyriojasi ir kelia kojas... Papasakoti apie klaikiai traiškantį garsą, kai suktuvas plėšia odą nuo kūno, apie automatizuotą pirštų pasukimą, kuriuo kailialupys iškabina akies obuolius – išsikraipiusius, paraudusius, iškankintus – iš akiduobių ir meta į skylę ant grindų, kur „atliekos“ pradingsta.
Apie kraujuotą aliumininį lovį, kuriame atsiduria visi viduriai, išplėšti iš milžiniško lavono, išskyrus kepenis, širdį, plaučius ir liežuvį, tinkančius vartojimui– ir pradingsta tam tikroje atliekų duobėje.
Apie mažus, ir jau gana gerai atrodančius, įvairių dydžių veršiukus, gležnus ir nuogus, užmerktomis akimis juos saugančiose placentose, kurios nepajėgė jų apsaugoti...
Norėčiau papasakoti, kaip šito gleivėto, kraujuoto kalno viduryje randu gimdą, kurioje matau mažus, ir jau gana gerai atrodančius, įvairių dydžių veršiukus juos saugančiose placentose, kurios nepajėgė jų apsaugoti, - mažiausias toks smulkutis kaip ką tik gimęs kačiukas ir vis tiek tikra karvės miniatiūra, didžiausias šiek tiek paaugusiais plaukais, rudas su baltom dėmėm ir ilgom šilkinėm blakstienom, tik keletas savaičių prieš gimimą.
‚Ar ne stebuklas, ką sukuria gamta?’ sako veterinaras, kuriam priklauso dirbti šią diena, mesdamas gimdą kartu su embrionu į kunkuliuojančią atliekų duobę. Dabar esu tikra, kad negali būti jokio Dievo, nes dangaus neperskrodžia joks žaibas, kaip kerštas už šį nusižengimą, kuris vėl ir vėl kartojasi.
Taip pat Dievo nėra ir klaikiai kūdai karvei, kuri rytais, kai ateinu apie septintą valandą, mėšlungiškai trūkčiodama, guli geležiniame praėjime prieš žudymo dėžę. Nieko nėra, kuris užbaigtų jos kančias greitais šūviais.
Pirmoje eilėje tvarkomi kiti skerdžiami gyvuliai. Kai einu per pietus, ji vis dar guli ten, ir trūkčioja, tačiau niekas, nepaisant daugelio raginimų, jos neišvaduoja. Atlaisvinu jos apynasrį, negailestingai duriantį jos mėsą, ir paglostau jos kaktą.
Ji spokso į mane savo milžiniškai rudomis akimis, ir pati išgyvenu, kad karvės gali verkti. Kaltė, nusikaltimas nieko nedarant visa tai matyti, slegia taip nepakeliamai. Jaučiu beribę kaltę.
Mano rankos, chalatas, prijuostė ir auliniai sutepti jos kompanionų krauju, valandų valandas pjausčiau jų širdis, liežuvius ir plaučius prie konvejerio, - mane perspėjo: ‚Galvijų pjaustymas yra baisiai nešvarus darbas.’ Tai aš ir noriu pasakyti, kad nelaikyti to savyje, - tačiau niekas manęs nenori girdėti. Niekas, nors daug kartų per šį laiką manęs klausė. ‚ Kaip ten yra toje skerdykloje? Aš tai negalėčiau!’
Tvirtai laikau suspaudus kumščius, taip kad nagai sminga į odą, kad netrenkčiau į jų gailestingus veidus, arba neišmesčiau telefono ragelio pro langą, - noriu šaukti, tačiau siaubas kurį pergyvenau kiekvieną dieną kažkur užstrigo gerklėje.
Niekas nepaklausė, ar aš tai galiu pakelti. Sumišusios reakcijos į skurdžius atsakymus išduoda nemalonią temą. ‚Taip, tai yra gana baisu, mes gi kartais valgome mėsą’. Dažnai mane drąsina: ‚Sukąsk dantis, tu privalai tai pereiti, greitai visa tai bus praeityje!.‘ Tai man pats blogiausias, beširdiškiausias ir abejingiausias pasakymas, nes skerdynės ir toliau tęsis, diena iš dienos. Manau, niekas nesuvokia, kad mano problema ne tame, kaip išgyventi šias šešias savaites, o kad šios siaubingos masinės žudynės ir toliau tęsis, milijoną kartų, - kiekvienam tai tęsis, valgančiam mėsą. Ypatingai tie mėsos valgytojai, kurie tvirtina esantys gyvūnų draugai, manęs tuo neįtikins.
‚Baik – negadink man apetito!’ Ir tuo bando mane ne vieną kartą, su kylančiu nepasitenkinimu, perspėti: ‚Tu teroristė! Kiekvienas normalus žmogus išjuoks tave!‘ Tokiomis akimirkomis esi vienišas. Karts nuo karto žvilgteliu į mažą galvijaus embrioną, kurį paslapčia pasiėmiau įdėdama į formaliną. Memento mori. Tegu juokiasi, ‚normalūs žmonės’. Tai akys, kurių aš niekada nepamiršiu, į kurias kiekvienas, reikalaujantis mėsos, turėtų pažvelgti.
Daiktai abstrahuojasi, kai esi galingos mirties apsuptyje; paties gyvenimas tampa nepaliaujamai bevertis. Kažkada pažiūri į sukapotų kiaulės gabalų eiles, padrikai slenkančių per salę ir paklausi savęs: Ar būtų kas kitaip jei čia kabotų žmonės? Ypatingai skerdžiamų gyvūnų užpakalinė anatomija, stora, spoguota ir raudonom dėmėm, stulbinančiai primena tai, kas saulėtuose atostogų paplūdimiuose riebiai liula po maudymosi kelnėmis.
Taip pat, nesibaigiančius klyksmus kiaulėms jaučiant mirtį, sklindančius iš žudymo salės, galėtum sulyginti su moterų arba vaikų. Atbukinimas neateina. Kažkada visa tai turi, turi pasibaigti, greičiau jis tai pabaigtų elektros srove. ‚Kai kurios kiaulės neišleidžia nei garso’, sako vienąkart veterinaras ‚ ‚kitos tik stovi ir klykia visai be priežasties.’
Pažiūriu į jas, - kaip jos stovi ir „visai be priežasties“ klykia. Turėjo praeiti daugiau nei pusė praktikos, kad įžengčiau į žudymo salę ir pasakyčiau: ’Mačiau jas’. Čia baigiasi kelias, kuris prasideda nuo rampos. Nykus praėjimas, kuriame išsidėstę visi aptvarai, siaurėjantis link durų į gardą, kuriame būna po keturias arba penkias kiaules. Jeigu reiktų vaizdžiai aprašyti sąvoką ‚baimė’, nupieščiau kiaules, kurios spaudžiasi čia už uždarytų durų, aš pieščiau jų akis. Akis, kurių niekada nepamiršiu. Akis, į kurias kiekvienas turėtų pažvelgti, kuris reikalauja mėsos.
Kiaulės atskiriamos guminės žarnos pagalba. Viena išvaroma į priekį, į gardą, aptvertą iš visų pusių. Ji klykia, bando prasimušti atgal, o varovas tada turi kuom užimti savo rankas, kol pagaliau uždaro gardą elektrine sklende. Paspaudžiamas mygtukas, gardo grindys pakeičiamos tokiu važiuojančiu padėklu, ant kurių ridendamasi atsiranda prasižergusi kiaulė, atsidaro kita sklendė, ir padėklas su gyvuliu nuvažiuoja toliau į sekančią dėžę. Šalia stovintis mėsininkas – paslapčia jį pavadinau „Frankenšteinu“ – aktyvuoja elektrodus; trijų taškų apsvaiginimas, kaip mums aiškino direktorius. Kiaulė dėžėje stojasi piestu, padėklas važiuoja toliau, tuo tarpu kai trūkčiojantis gyvūnas paslysta ant kraujo balos ir bando kapanotis. Čia vėl laukia mėsininkas, tiksliai smogia peiliu po dešine priekine koja, ištrykšta tamsaus kraujo srovė, kūnas važiuoja toliau. Po keleto sekundžių geležinė grandinė užrakina užpakalinę gyvulio koją ir iškelia į viršų, mėsininkas pasideda peilį, griebia krauju suteptą butelį Coca-colos, kuris stovi ant grindų centimetro storio kraujo baloje, ir mėgaujasi gurkšniu. Užsidega ugnis, kūnai kratosi daugelį sekundžių ir atrodo lyg šoktų groteskišką straksėjimo šokį. Aš seku paskui tabaluojančius kraujuotus lavonus į „pragarą“. Taip praminiau sekantį kambarį. Jis yra aukštas ir juodas, pilnas suodžių, dvoko ir ugnies. Po keleto kruvinų posūkių kiaulių eilė pasiekia tokią milžinišką krosnį. Čia nudeginami šeriai. Iš viršaus krenta gyvūnai į piltuvo formos duobę ir nuslysta į mašinos vidų. Galima į ten pažvelgti. Ugnis užsidega, ir daugelį sekundžių kūnai kratosi, lyg šoktų groteskišką straksėjimo šokį.
Toliau jie metami kita puse ant didelio stalo, kur juos pagriebia du mėsininkai, nukrapšto dar likusius šerius, išplėšia akių obuolius ir nuima nagus. Tai trunka tik momentą, čia darbas konvejeriu. Kabliai per sausgysles, ir jau vėl kabo negyvi gyvūnai, slenkantys link plieninių rėmų, vadinamu liepsnosvaidžiu: Lojantis šlamesys ir gyvūnų kūnai keletą sekundžių apdeginami tuzino liepsnų apsuptyje. Konvejeris pajuda toliau, slinkdamas į sekančią salę, - į tą, kurioje stovėjau 3 savaites. Čia organai išimami ir apdirbami viršutiniame konvejeryje: liežuvį patikrinti, pašalinti tonziles ir stemples, limfos mazgus prapjauti, plaučius į atliekas, atidaryti trachėją ir širdį, paimti trichinelių tyrimą, pašalinti tulžies pūslę ir patikrinti ar kepenyse nėra kirminų lizdų. Daugelis kiaulių turi kirminų, pilnos kirminų kepenys turi būti išmestos lauk. Visi kiti organai, kaip skrandis, žarnos ir lyties organai atsiduria atliekose. Apatiniame konvejeryje paruošiama likusi kūno dalis vartojimui: sukapoti į gabalus, sąnarius perpjauti, pašalinti išeinamą angą, inkstus, ir taukus, nusiurbti smegenis ir kaulų čiulpus ir kt., tada štampas į petį, pakelti ir pasverti sprandą, strėnas, pilvą ir užpakalinę skerdienos dalį, bei nugabenti juos į šaldymo salę.
Valgymui netinkami gyvūnai ‚kol kas konfiskuojami’. Štampavimas yra sunkus darbas neįgudusiems, drungni, slidūs lavonai kabo labai aukštai konvejerio gale, ir nesinori būtų jų pritrėkštais, todėl turi pasiskubinti, nes kiaulių pusės smarkiai trankosi viena į kitą.
Jaučiuosi taip, lyg šis purvas ir smarvė prilipo prie manęs visiems laikams. Toliau nuo čia, kuo toliau nuo čia... Nesuskaičiuosiu, kaip dažnai mano žvilgsnis užstringa prie laikrodžio, kabančio poilsio kambaryje. Esu tikra, kad nei vienas laikrodis pasaulyje neina taip lėtai kaip šis. Kiekvieną pirmąją dienos pusę leidžiama pusvalandžio pertraukėlė, gaudydama orą skubu į prausyklą, kad šiaip taip nusiplaučiau nuo savęs kraują ir mėsos gabalus; Jaučiuosi taip, lyg šis purvas ir smarvė prilipo prie manęs visiems laikams. Toliau nuo čia, kuo toliau nuo čia... Šiose patalpose negalėjau suvalgyti nei kąsnelio. Per pertrauką būnu lauke, tiek kiek galiu pakęsti šaltį, nubėgu iki vieluotos tvoros ir spoksau į laukus bei miško pakraštį, stebiu varnas. Arba einu į kitoje gatvės pusėje esantį prekybos centrą, ten yra maža kepyklėlė, kurioje galiu pasišildyti puodeliu kavos. Po dvidešimt minučių vėl atgal prie konvejerio.
Valgyti mėsą yra nusikaltimas. Daugiau nei vienas mėsos valgytojas nebus mano draugas. Niekada. Kiekvieną, manau aš, kiekvieną kuris valgo mėsą, reikėtų atsiųsti čia, kiekvienas turėtų tai pamatyti, nuo pradžios iki galo. Steriliai sufasuotas šnicelis prekybos centre jau neturi akių, kupinų mirties baimės, jis daugiau nebešaukia.
Aš čia stoviu ne dėl to kad noriu tapti veterinarijos gydytoja, o dėl to, kad žmonės galvoja, jog jie turi valgyti mėsą. Ir ne tik tai: Dar ir dėl to, kad jie yra bailiai. Steriliai sufasuotas šnicelis prekybos centre jau neturi akių, kupinų mirties baimės, jis daugiau nebešaukia. Jie apsaugo save nuo šitų vaizdų, kad galėtų maitintis išniekintais lavonais : ‘Aš tai negalėčiau!’
Tada, vieną dieną, ateina kaimietis ir atneša mėsos gabalus trichinelių tyrimui. Su juo mažas vaikas, gal kokių dešimties ar vienuolikos metų. Matau, kaip vaikas prispaudęs nosį prie stiklo žvelgia į vidų, ir mąstau: Jeigu vaikai pamatytų šį visą siaubą, visus nužudytus gyvūnus, ar būtų dar vilties? Gerai girdžiu kaip vaikas šaukia savo tėvui. „Tėti, pažiūrėk! Koks ten didelis pjūklas!’
Vakare, per televizorių praneša apie nusikaltimą, padarytą jaunai mergaitę, kuri buvo nužudyta ir supjaustyta į gabalus, apie neapsakomą tautos pasibaisėjimą ir pasišlykštėjimą dėl tokio žiaurumo. ‚ Tokį panašų dalyką aš šią savaitę išgyvenau 3700 kartų’, sakau priešindamasi.
Dabar aš esu ne tik teroristė, bet ir psichinė ligonė. Kadangi pasibaisėjimą ir pasišlykštėjimą jaučiu ne tik dėl nužudyto žmogaus, bet ir dėl tūkstantį kartų kojomis spardytų gyvūnų žudymo: 3700 kartų per šią savaitę, vien tik šioje skerdykloje.
Būti žmogumi – ar reiškia pasakyti ne ir vengti būti masinių žudynių užsakovu – dėl mėsos gabalo? Keistas naujas pasaulis. Galbūt tiems gležniems, iš motinų kūnų išplėštiems veršiukams, kurie mirė dar prieš jiems gimstant, pasisekė labiausiai.
Kažkada ateina paskutinė visų šių nesibaigiančių dienų diena. Kažkada laikau praktikos patvirtinimą rankose, popiergalį, kuris man brangiai kainavo, brangiau nei už ką nors kada nors yra mokėta. Durys užsidaro, nedrąsi lapkričio saulė lydi mane per kiemą link autobuso. Klyksmai ir mašinų ūžesys darosi vis tylesni. Kai pereinu gatvę, didelis gyvulių transporteris su priekaba įsuka į skerdyklos kiemą. Kiaulės dviem aukštais, tankiai sutalpintos.
Einu neatsisukdama, nes išlaikiau egzaminą, ir dabar noriu pabandyti užmiršti, kad galėčiau gyventi toliau. Toliau tegul kovoja kiti; mano jėgas, ketinimus, gyvenimo džiaugsmą jie pavertė kalte ir stingdančiu liūdesiu. Pragaras yra tarp mūsų, daugelį tūkstančių kartų, diena iš dienos. Tačiau vieną dalyką mes galime padaryti, kiekvienas iš mūsų: pasakyti ne. Ne, ne ir dar kartą ne!“
Prieš 7 metus